• Sure, you keep in touch with your best friend from high school every now and then, but you’re likely not really “best friends” anymore. You might still consider each other friends, but the nature of the relationship has changed. You haven’t had the regular, in-person contact needed to sustain a strong friendship. You don’t share in day-to-day circumstances. You don’t share a social network or the same interests. You share a past, but not much else. Neither of you had to explicitly acknowledge the changing of the friendship. Time and circumstances have just slowly caused it to fade away.

  And that’s how the majority of friendships end, according to Bill. Not with a bang, but a whimper. “Most friendships lapse until there’s no expectation of seeing that friend or having that friend act like a friend.”

• The other friend may desire a deeper relationship and more contact and communication; as he’s always the one to initiate those latter two things, he gradually grows disillusioned with this disparity in effort and investment. 

  Friends can also have different expectations of what it means for someone to be there for them during a difficult time. One friend may expect the other to provide ample emotional and tangible support in a crisis, while the other wouldn’t expect that kind of treatment, and doesn’t offer it to others either.
• The friend who desires more from the relationship doesn’t want to seem weird and needy; the friend who is more independent is likely completely unaware that the other person is feeling neglected. So while Bill encourages discussing expectations with your friends to resolve such differences, when those conversations understandably don’t happen, the friendship is likely to end. The friend who desires more is likely to be frustrated and even resentful at what he deems to be the inherent flakiness of his buddy, and begins to think, “Well, if he doesn’t care, I don’t care,” and stops reaching out to him. The friend who already expected less from the relationship, and didn’t take any initiative in the first place, of course fails to reach out from his end. And the friendship dissolves.

• If you read closely, you’ll notice that there’s a sense of betrayal in both parties about what they thought were shared perspectives on values and the nature of friendship. 

  The non-adulterous friend thought an essential basis of their friendship was the shared belief in the importance of marriage. When his friend cheated on his wife, he felt there was a betrayal of that shared ideal. 

  The adulterous friend felt betrayed by his non-adulterous friend because he felt his non-adulterous friend violated the ideal of loyalty in friendship.
• Or, says Bill, you don’t go deep into certain issues with a certain friend because you value the friendship too much for it to be potentially rent by the contention which would result. Generally, it seems that if you both have a similar idea of the Good, but just have divergent ideas on how that Good is best achieved, policy wise, then a friendship has a better chance of being preserved.
• Maybe you haven’t seen your best friend from high school in years, and you no longer consider each other best friends. But if he moves back to your town, perhaps the friendship can be rekindled with regular contact. Or if you’ve had a hard break with a friend over a disagreement, there’s always a chance for forgiveness and the making of amends. The ambiguity and flexibility of friendship make this kind of reconciliation easier than restarting a failed marriage or a broken business partnership.

4 more annotations...

• Taip pat svarbu atsižvelgti į skirtingas miego stadijas. Kai tik užmiegame, prasideda NREM (lėtų akių judesių) miego stadija, kai mūsų smegenų aktyvumas sulėtėja, kūnas pereina į atsistatomąjį režimą, ypač giliai miegant. Tuo metu pažadinus žmogų greičiausiai jis pasakys, kad arba nieko nesapnavo, arba apie ką nors galvojo, bet tie sapnai nėra tikroviška realybės, labiau kaip mintys ar užsisvajojimas dienos metu. Po kurio laiko pereiname į REM (greitų akių judesių) miegą, kai pradeda vykti įdomūs dalykai. Mūsų smegenys tampa labai aktyvios, panašiai, kaip būdraujant, bet mūsų kūnas – suparalyžiuotas. Smegenys pradeda kurti 3D realybės simuliacijas su labai tikroviškais potyriais. Kadangi neturime iš išorės ateinančios informacijos, visa simuliacija kuriama iš ankstesnių patirčių, kurios yra kūrybiškai pajungiamos. Pavyzdžiui, iš vieno žmogaus išvaizdos ar elgesio gali būti paimtas vienas elementas, iš kito – kitas, tokiu būdu sukuriant visiškai naują personažą. Vis tik, mūsų rūpesčiai išlieka tarsi gravitacijos centrai – sapnuojančios smegenys pradeda ieškoti sprendimų modeliuodamos įvairius scenarijus.
• Sapnas yra subjektyvi patirtis. Vienintelis būdas sužinoti ar buvo sapnuota yra paklausti paties žmogaus. Miego laboratorijoje iš smegenų aktyvumo galima būtų bandyti spėti, kad žmogus šiuo metu sapnuoja, bet jeigu pažadinus jis visą tai neigs, mes negalėsime būti tikri, ar jis iš tiesų nesapnavo, ar tiesiog neprisimena.
• Vienintelis būdas sužinoti ar buvo sapnuota yra paklausti paties žmogaus. Miego laboratorijoje iš smegenų aktyvumo galima būtų bandyti spėti, kad žmogus šiuo metu sapnuoja, bet jeigu pažadinus jis visą tai neigs, mes negalėsime būti tikri, ar jis iš tiesų nesapnavo, ar tiesiog neprisimena.
• Kalbant apie žmones, regis, sapnuojame visi, nebent smegenų srityse yra tam tikrų pažeidimų, dėl kurių žmogus gali patirti REM miegą, bet nebesapnuoja. Jeigu jokių pažeidimų nėra, tikėtina, kad sapnuojame visi, tik skirtingai gebame tai atsiminti. Yra žmonių, prisimenančių kiekvieną naktį, ir yra tų, kurie sako, kad visai nesapnuoja, nors teisingiau būtų sakyti, kad jie to neprisimena.
• Su kolegomis esame atlikę tyrimą: prašėme žmonių skaičiuoti iki 10, 20, 30, o tada lyginome kaip tą patį intervalą žmogus skaičiuoja prabudęs. Tyrimas parodė, kad laikas sapne eina identiškai kaip ir realiame pasaulyje.
• Sapnai yra labai fragmentiški, todėl vieną akimirką galime būti vienoje vietoje, kitą – kitoje. Dėl to mums subjektyviai atrodo, kad visko įvyko labai daug per trumpą laiko tarpą.
• Sapnas dažniausiai apibrėžiamas REM miego trukme, kuri nakties pradžioje būna 5–10 minučių, o nakčiai besibaigiant gali trukti pusvalandį ar net valandą.
• Kai mes užmiegame ir pereiname į REM miegą, smegenys tarsi pradeda spręsti mūsų rūpesčius, kurdamos įvairius scenarijus, todėl sapnų užrašymas gali padėti geriau suprasti savijautą ir įsisąmoninti tai, kas dabar vyksta.
• Naudojau metodą, kai užmiegant galima išlaikyti sąmoningumą ir nukeliauti tiesiai į sapną. Buvo visai tamsu, pamažu pradėjo ryškėti, pamačiau, kad esu kambary – ne ten, kur miegojau, bet viskas atrodė labai realistiškai. Pirmas dalykas, kurį pabandžiau padaryti, tai patyrinėti aplinką. Pačiupinėjau ten esantį stalą – visiškai normalų, kietą ir medinį, sušukau ir išgirdau savo balsą, paragavau rasto maisto ir jaučiau realų skonį. Tai buvo visiškai pribloškiantis jausmas, nes iki tol maniau, kad sapnai yra tarsi fantazijos, kai matome vaizdinius, bet jie nėra realūs. Visi mano pojūčiai veikė visiškai identiškai kaip ir prabudus realybėje, todėl toks sapno realumas mane užkabino. Vos pabudęs žinojau sritį, kurią norėsiu tyrinėti.
• Sąmoningą sapnavimą galima pritaikyti ir lavinant įgūdžius. Tyrimai rodo, kad, jeigu kokį nors veiksmą treniruojame sapne, pabudę jį atliekame geriau. Tiek sapne, tiek esant budriems ir atliekant tą patį fizinį veiksmą, kūne vyksta beveik identiški dalykai – aktyvuojasi tos pačios motorinės žievės sritys, atitinkama pagreitėja širdies ritmas, kvėpavimas.

8 more annotations...

• Geografinė padėtis ir klimatas, žinoma, turi reikšmės, tačiau jų vaidmuo nėra lemiamas ir lemia tuo mažiau, kuo menkiau ūkinė veikla susijusi su gamtinėmis sąlygomis ir agrarinėmis ištakomis.
• Taigi galima būtų manyti, kad šie skirtumai atsirado dėl to, kad kai kurios šalys pristigo kapitalo investicijoms į mašinas ir modernias technologijas. Tačiau štai pavyzdžiai, rodantys visai ką kita: nuo 1960 iki 1985 metų ir Nigerija, ir Honkongas padidino savo investicijas į mašinas ir t.t., skaičiuojant vienam darbininkui, daugiau kaip 250%. Bet Nigerijos darbininkų darbo našumas padidėjo 12%, o Honkongo – 328%. Per tą patį laikotarpį Gambija ir Japonija minėtas investicijas padidino net 500%: vieno darbininko darbo našumas Japonijoje išaugo 260%, o Gambijoje – vos 2%. Alžyras į industrializaciją investavo maždaug 100 milijardų dolerių, tačiau Alžyro ekonomika dar ir šiandien nėra konkurencinga. Akivaizdu, kad žmonių produktyvumas skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi ir to negalima paaiškinti vien geografine padėtimi. Pavyzdžiui, islamo šalyse gyvena maždaug 20% pasaulio gyventojų, tačiau čia pagaminamo pasaulinio produkto dalis sudaro tik 6%.
• Be abejo, pasibaisėtina korupcija, nepotizmas, elito lobimas apiplėšinėjant valstybę, šantažuojant privatų verslą sukelia nepasitikėjimą teisine sistema, žlugdo infrastruktūrą ir stabdo investicijas – visa tai pragaištingi netikusio valdymo padariniai, tad galima sakyti, kad bad governance yra svarbiausia skurdo priežastis.
• Matyt, esama kultūrų ir kultūrinių kontekstų, sudarančių arba prastesnes, arba palankesnes sąlygas plėtoti ekonomiką ir turėti good governance. Pradžioje ekonomikos aspektais apibrėžti vienetai “Afrikos šalys” ar “islamo šalys” kartu apytikriai atitinka pasaulinių kultūrų ribas. Terminą “kultūra” čia reikėtų suprasti kaip kažką, kas sąmoningai ar nesąmoningai išmokta, kaip nesistemingą ir kintamą – nors ir nusistebėtinai ilgaamžę – įpročių ir nuomonių, vertybių ir antivertybių, mąstysenų ir pasaulėžiūrų visumą. Taigi kultūra apima pasaulėvaizdį, kuris, pasak sociologo ir raidos eksperto Uwe’s Simsono, “leidžia (arba skatina) tam tikrus suvokimo būdus ir užkerta kelią kitiems (arba juos apsunkina), suteikia individams specifinių savybių, nuslėpdamas nuo jų kitokias, atkreipia žmonių dėmesį į vienas aplinkybes ir atitraukia jį nuo kitų”">1.
• Ryškūs gerovės skirtumai, nulemti įvairių kultūrų, akivaizdūs ne tik tarp šalių, bet dažnai ir vienos šalies viduje – kai kurios etninės grupės įgyja ekonominį pranašumą, nors jos visą laiką arba palyginti seniai gyvena toje pačioje šalyje. Tai žydai Vokietijoje, JAV ir daugelyje kitų šalių, vokiečiai carinėje Rusijoje arba Rytų Europoje, armėnai ir graikai Osmanų imperijoje, parsai, džainai ir sikhai Indijoje, ibai Nigerijoje, baskai ar katalonai Ispanijoje, protestantai Prancūzijoje ir t. t.
• XX amžiaus pradžioje Vokietijos žydo vidutinės pajamos buvo tris kartus didesnės už šalies gyventojo krikščionio. Nors tuomet tik 5% Berlyno gyventojų buvo žydai, miestui jie sumokėdavo 31% iš miestiečių surenkamo pajamų mokesčio. JAV žydai šiandien sudaro grupę, kurios vidutinės pajamos yra didžiausios, 1969 metais jos buvo 80% didesnės už kitų amerikiečių. Ir vienu, ir kitu atveju į akis krinta nepaprastas žydų pasiryžimas mokytis ir lavintis – tą rodo neproporcingai didelis jų skaičius tiek antroje ir trečioje mokymosi pakopoje, tiek tarp daugelio sričių mokslininkų. Nors jie sudaro mažiau nei 1% pasaulio gyventojų, 16% Nobelio premijos laureatų yra žydai.
• Apie šimtą kinų darbininkų, kuriuos reikia atvežti iš Kinijos ir apgyvendinti (o tai papildomos išlaidos), gauna daugiau nei dvigubai didesnį atlyginimą už maždaug 50 afrikiečių darbininkų. Kodėl? Nes jie dirba trigubai greičiau, be to, patikimiau, – paaiškino viena kinė. Čia dirbanti europietė inžinierė patvirtino jos žodžius: “Jie neįtikėtinai greiti! Kartą mes jiems skyrėme užduotį, kurią jie atliko per aštuonias dienas. Mūsų, europiečių, komanda būtų sugaišusi triskart ilgiau.”
• Kinai priklauso prie tų imigrantų, kuriems ekonomikos požiūriu sekasi geriausiai – Indonezijoje ir JAV, Singapūre ir Jamaikoje; su jais lygintis gali tik imigrantai iš Indijos, Japonijos ir Korėjos. Paprastai jų pajamos didesnės už kitų gyventojų grupių pajamas. Indonezijoje jie sudaro mažiau nei 5% gyventojų, bet jiems priklauso daugiau nei 70% privataus kapitalo ir 150 iš 200 didžiausių įmonių. Jau 1969 metais JAV gyvenančių kinų šeimų pajamos buvo 12%, o 1990 metais – net 60% didesnės negu vidutinių Amerikos šeimų.
• Malaizijoje kinų pajamos dvigubai, o Jamaikoje trigubai didesnės už vidutines. O juk kinai atvyko į šias šalis kaip vargšai, nekvalifikuoti, dažniausiai net neraštingi darbininkai. Bet jau antroji karta atsikratė nekvalifikuotų darbininkų statuso ir tapo prekybininkais, verslininkais, net laisvųjų profesijų atstovais – tai lėmė sunkus jų tėvų darbas ir jų pačių atkaklus mokymasis. 1911 metais 50% kinų Malaizijoje buvo darbininkai, po dvidešimties metų tokių liko tik 11%. Iš esmės tai jie paspartino Tailando, Indonezijos ir Malaizijos ekonominę plėtrą. Pasak Thomaso Sowello, tajai ir malaiziečiai tik stebėjo šį procesą, ir tiek. Kinai pasiekė stulbinamų laimėjimų, nors didžioji visuomenės dalis jautė jiems didžiulį priešiškumą, kartkartėmis neapykanta prasiverždavo net pogromais, be to, imigrantus diskriminavo valstybė!
• Rytų Afrikoje indai ekonominiu požiūriu pasiekė daugiau ir už tenykščius europiečius.
• Turkų studijų centro duomenimis, turkai sudaro 2,6% Vokietijos gyventojų, o sukuria 2,2% bendrojo nacio?nalinio produkto. Tai nereiškia, kad jie neduoda šaliai jokios naudos, tiesiog ji mažesnė negu kitų imigrantų grupių. Ekonomikos požiūriu tai tampa problema tik tada, kai imigrantų grupės išlaikymas valstybei kainuoja brangiau, negu ta grupė duoda naudos.
• Lawrence’as Harrisonas taip apibendrina rezultatus: “Daugumos imigrantų sumokami mokesčiai nepadengia išlaidų, susidarančių tenkinant jų poreikius, ypač jei atsižvelgsime ir į švietimą.” Kuo labiau menksta profesinė imigrantų kvalifikacija, tuo daugiau jie reikalauja iš socialiai orientuotos valstybės. Meksikiečių imigrantų JAV, kaip ir musulmonų imigrantų Europoje, mokyklinis išsilavinimas ir mokymosi rezultatai žemesni už vidutinius. “Nei mokykla, nei universitetas niekada neužėmė pagrindinės vietos iš Meksikos kilusių amerikiečių tikslų ir vertybių skalėje”, – teigia Thomasas Sowellas.
• Imigrantų sėkmė ar nesėkmė priklauso ne tiek nuo to, kaip į juos žiūrima juos priimančioje šalyje, kiek nuo to, kaip jie žiūri į naują šalį, kaip elgiasi atvykę į ją. O tai iš esmės nulemia jų kultūra. Kaip rodo kinų, japonų ar žydų pavyzdys, rasizmas ir diskriminacija nėra įtikinama imigrantų ekonominių nesėkmių priežastis – nebent kraštutiniais atvejais, kai juos persekioja ar ištremia valstybė.
• Prie pagrindinių sėkmingos integracijos indikatorių priklauso mišrios santuokos (tai, žinoma, pasakytina tiek apie imigrantus, tiek apie juos priimančią visuomenę). Musulmonų atveju tam kliudo keletas aplinkybių. Visų pirma tik musulmonams vyrams islamas leidžia vesti nemusulmonę; musulmonėms tekėti už nemusulmono draudžiama. Taigi didžiajai imigrančių daliai ši integracijos forma neprieinama. Suprantama, ne visos moterys laikosi šio draudimo, tačiau jos patiria ne vien religinį, bet ir šeimos spaudimą. Konservatyvūs musulmonai tikisi, kad moteris sėdės namie, rūpinsis namų ūkiu ir nedirbs jokio kito darbo. Taigi dirbančių musulmonų dalis jau iš karto sumažėja, o tai lemia ir menkesnes šeimos pajamas. Nors, žinoma, yra ir nemažai išimčių. Kinų šeimų pajamos JAV taip smarkiai viršijo vidutines dar ir todėl, kad moterys dažniausiai dirbdavo. Moterims, priverstoms apsiriboti tik savo namais, kartu užkertamas kelias į vieną iš svarbiausių integracijos būdų Vokietijoje – į darbo vietą. Vaikus tradiciškai auklėja moteris, tad kuo menkesnė moters integracija, tuo prastesnės ir vaikų integracijos galimybės.
• Tai, kad musulmonai ir nemusulmonai Vokietijoje turi turėti tokias pat teises, kertasi su vienu iš pagrindinių islamo principų – islamas viešpatauja, jis nepaklūsta. “Visur, kur gyvena musulmonai, islamas būtinai reikalauja pripažinimo”, – teigia Bassamas Tibi. Islamo šalyse egzistavo tradicija – kitatikiai buvo pakenčiami tik kaip nuolankūs globotiniai, o ne kaip lygūs musulmonams. Nemusulmonas niekada negalėtų įsakinėti musulmonui.
• Integraciją – o kartu ir ekonominę veiklą – labai neigiamai veikia konservatyvių imigrantų musulmonų familiarizmas. Šeimos gerovė ir nauda yra didžiausios vertybės, prieš kurias nublanksta visos kitos visuomeninės vertybės, net įstatymai ir taisyklės. Tai skatina nepotizmą, korupciją ir apskritai nesiskaitymą su meritokratiniais principais ir egalitariniais įstatymais, kurių laikosi didžioji visuomenės dalis.
• Kai pasitikima tik šeimos ar giminės nariais ir niekuo daugiau, apsunkinamas bendradarbiavimas su kitais. Santykiuose su išoriniu pasauliu dominuoja nepatiklumas, visur įtariami sąmokslai. Ekonominė veikla didžia dalimi yra bendradarbiavimas su kitais, šeimai nepriklausančiais, žmonėmis, ir kuo labiau pasitikima svetimaisiais, tuo sklandesnė ir sėkmingesnė yra ekonominė veikla. Tos šalys, kuriose – nesvarbu, dėl kokių priežasčių – pasitikėjimo laukas labai siauras, ekonomiškai yra silpnesnės.
• neginčytina yra ir tai, kad kokios nors konkrečios kalbos mokymuisi gimtoji kalba yra nevienodai palanki: žmogui, kurio gimtoji kalba yra vokiečių arba olandų, mokytis anglų kalbos bus gerokai lengviau negu kinui ar tailandiečiui, nes kinų arba tajų kalba nuo anglų kalbos skiriasi kur kas labiau nei vokiečių ar olandų. Taigi jei norėsiu mokytis anglų ar kinų kalbos, turėsiu atsižvelgti į specifines problemas, kylančias dėl mano gimtosios kalbos įtakos
• Kultūros antropologija, arba etnologija, tapo pagrindiniu šios paradigmos mokslu. Panašiai kaip botanikai neskirsto augalų į naudingus ir parazitinius, taip Dievas ir etnologai visas kultūras laiko lygiavertėmis. Tačiau agrariniams mokslams buvo leista suskirstyti augalus į naudingus ir parazitinius pagal jų duodamą naudą, o kultūros srityje negalima kelti pragmatiško klausimo, kurios iš jų palankesnės, o kurios mažiau palankios plėtoti ekonomikai arba užtikrinti žmogaus teisėms. Atrodė, kad tai pernelyg panašu į kolonijinį arba rasistinį svetimų kultūrų niekinimą. O jeigu visos kultūros yra lygiavertės ir vienodai funkcionalios, nėra prasmės dabartinėje kultūroje ieškoti skirtingo ekonomikos lygio priežasčių.
• Noras “užkonservuoti” svetimas kultūras, jų romantizavimas – vakarietiška tradicija, gyvuojanti maždaug tris šimtus metų. Vakarietiškos svajingos fantazijos apie visuomeninės prievartos nežinančias, nematerialistines, iš prigimties džiaugsmingas, santarvėje su gamta laimingai gyvenančias svetimas kultūras dar labiau apsunkino objektyvius kitų kultūrų (o ir savosios) vertinimus.

18 more annotations...

• Japan has a reputation as an expensive destination, but much of that comes down to flight prices. On the ground there are plentiful budget options. Try short-term rental apartments, hostels or small shared-bathroom B<!-- -->&<!-- -->Bs. Some of Japan’s best food — like donburi and ramen — is also cheap and quick. Transport and travel cards are generally no more expensive than the UK, often cheaper.
• Instead of a whole-country pass, look into regional Japan Rail passes that fit your itinerary. These can work in tandem with Japan’s many low-cost domestic airlines, dropping you into different regions.
• Japan’s March–April cherry blossom season is undoubtedly beautiful, but it has downsides. It’s the busiest time of year, tourist sites can be overrun with crowds, and accommodation and flights get more expensive and booked out. If<!-- --> <!-- -->you’re determined to see sakura, book about a year in advance to reduce stress and expense.
• Be considerate and conscientious, particularly about queuing, noise and littering. Take off shoes inside traditional hotels, homes and some restaurants, and assume both tattoos and clothes aren’t allowed in onsen — though there are occasional exceptions.
• Temperatures reach the high 20Cs in summer, but it can be stiflingly humid and often wet; Japan is at its best in autumn and spring, though Okinawa’s typhoon season is Sept-Nov.

3 more annotations...

• To get the most from a compost pile, it takes a proper balance of Brown (Carbon) and Green (Nitrogen) materials. It can all sound intimidating, but it’s actually quite simple.

      

  Brown materials consist of leaves, straw, wood shavings, dead grass, small twigs, etc. Greens on the other hand are materials like vegetable peels, coffee grounds, green grass, and plant clippings.

• A good rule of thumb is for every 3 to 4 parts of brown material, add in 1 part green.  For instance, if you add in 4 buckets of shredded leaves, then a bucket of vegetable peels or fresh green grass needs to go in at some point to balance it out.

      

  And don’t fret about being exact or putting materials in at the same time. Add materials as you get them. Just try to stay as close to the ratios as you can over time to make the pile work at maximum efficiency.

• Turning your pile frequently (with a spade or pitchfork) helps to add oxygen to the center core where it is needed most. A compost pile’s hottest area will always be the center. And because of that, it burns through oxygen quickly.

      

  But by turning and mixing your pile at least once or twice a week, you resupply oxygen to the core. In addition, the brown and green materials become mixed more thoroughly as well, helping to speed decomposition even faster.

• In addition to oxygen, compost needs water to keep it cooking as well. And that is why having moisture present in your pile is a must. The moisture and oxygen work together to create the hot temperatures needed to break it all down quickly.

      

  Keep your pile moist by adding water if it begins to dry out.  A good compost pile should feel like a well wrung, slightly damp sponge. If you live in areas with extreme heat or a lot of rain, covering your pile might be a good idea.

2 more annotations...

• First, it helps to keep your fire pit safe by preventing the embers of a burning fire from jumping out. It also helps keep the wind from becoming too much of an issue. Both when starting, and for keeping smoke out of your eyes.

      

  But by burying your fire pit into the earth, it also helps to insulate it. That means your wood will burn slower and have a more even heat across the fire. As you will see later in the article, that is not only great for sitting around the flames, but also for cooking as well.
• Using a spray can, we then marked out a perfect circle by spray painting a line on the ground as we walked with the string around the post. It makes quick work of what can be a difficult task for measuring an exact circle.
• Once the lines were marked, we removed 16 inches​【41 cm】 of the soil inside of the line. For best results, we like digging our fire pits down to anywhere between 12 and 18 inches​【46 cm】. By using the 30″​【76 cm】 string, we ended up with a hole that was 60 inches in diameter and 16 inches​【41 cm】 deep all the way around.

• Using two 90 degree angle threads, we create a “U” shaped bar. Our bar measures 4′​【1,22 m】 across and 5 high. The bar then slides down into two slightly 1.25″​【3,2 cm】 larger pipes buried in the ground in the bottom of the fire pit. We used post hole diggers to dig down and bury (2) 20 inch​【51 cm】 pipes (one on each side of the pit), leaving the pipe tops a few inches above the base of the fire pit floor.

      

  This allows the cooking bar to go down in the ground deep – providing plenty of support to hold soup pots and more. The cooking bar can easily be removed when not in use. When not in use, we use two threaded iron pipe caps to cover the holes.
• For our base, we use inexpensive limestone screenings. They can usually be found at a quarry or small gravel and sandlot locations.
• We use a two inch base of limestone screenings at the bottom of the fire pit to create a great base for the stone layers on top – and it also makes a great base for the fire area too.

• For the sitting area around our fire pit, we used limestone screenings again, and then covered with inexpensive pea gravel. It not only looks great, but drains well after any rain.

      

  First, we sprayed the sitting area with high strength vinegar to kill off the grass. Next, we put down a two to three inch layer of limestone screenings to form a strong, hard base.

      

  Once we had a level and firm base, we followed with a 2 inch​【5 cm】 top coat of #8 pea gravel.  We have used this combination of a limestone screening base/pea gravel top coat with great results to inexpensively build walkways as well. It looks great and lasts forever!

5 more annotations...

• Festivaliai dažnai užsibaigia per dešimtus–dvyliktus metus, Lietuvoje turime nemažai tokių pavyzdžių: „Tundra“, „Supynės“, „Roko naktys“. Visi jie išgyveno dešimt metų, ir tai yra normalus festivalio gyvavimo ciklas
• Pasak „Devilstone“ organizatoriaus, dvejus metus trukusi pandemija turėjo ryškios įtakos festivalių industrijai – kokybė suprastėjo, o kainos augo: „Visi festivaliai pajuto kovido pasekmes: sumažėjo žmonių skaičius ir paslaugų teikimo lygis, bet padidėjo atlikėjų kainos – renginių industrijoje ypač.
• Lietuvoje yra mažiau festivalio amžiaus auditorijos, lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimt metų. Žmonės klauso visko ir geriau renkasi garsesnius vardus bei koncertus, negu važiuoja į trijų dienų festivalį. Labiau vertinami mažesni, bendruomeniškesni butikiniai festivaliai.
• Žmogus nori gyventi patogiai viešbutyje, todėl areniniai koncertai ir juose pasirodančios žvaigždės niekada neturėjo ir neturės tokios problemos. Žmonės atvažiuoja į koncertą Kauno arenoje, apsigyvena viešbutyje arba grįžta namo. Jiems nereikia autis guminių batų ir gyventi palapinėje
• Prieš daug metų sakydavau, kad Lietuvoje nėra festivalinės kultūros. Vėliau atsirado kiekvieną savaitgalį po tris festivalius, o šiandieną kiekvieną savaitgalį bent trijose savivaldybėse vyksta tų pačių Lietuvos atlikėjų koncertai.
• Tai yra paradoksas, niekur pasaulyje taip nevyksta, kad atlikėjai kiekvieną savaitgalį grotų miesto šventėse. Tai turi įtakos pramogų verslui, nes didėja apimtis, užimtumas, personalas, kyla nuomos ir technikos kaina.
• „Išaugsime iki to, kad visi renginiai taps nemokami, visi pavargs, ir miesteliai turės pradėti ieškoti ko nors naujo. Atlikėjų tiek neprigimdysime, kasmet tie patys negros, o rinktis nebus iš ko. Sulauksime tam tikro bado, ir tai jau bus sunkioji dalis – organizatoriams nebus lengva iš naujo pritraukti žmones, nes jie bus pratę į koncertą eiti nemokamai“, – nekokį ateities scenarijų piešia M. Tyla.
• Neberengiamo festivalio „Devilstone“ organizatorius V. Voronavičius miestų švenčių daromos grėsmės festivaliams nemato. „Jeigu suvažiuoja tie patys atlikėjai kaip ir į Utenos miesto šventę, tada gal reikėtų daryti ką nors kito, kad išsiskirtum? Bet jeigu festivalis atrodo kaip miesto šventė, tu ir konkuruoji su ja“, – teigia jis.
• Mūsų festivalis nuo kitų renginių skyrėsi tuo, kad jis niekada nebuvo susijęs tik su muzika“, – sako U. Liogė. Anot jo, „Mėnesio Juodaragio“ konceptas buvo paremtas bendruomene, plačia programa ir renginiais, vykstančiais įspūdingose vietose, atperkančiose komforto nebuvimą.

• „Labai stiprus pokytis buvo pandemija. Anksčiau buvo didesnės galimybės, daugiau įmonių, o po pandemijos nebegalėjai rinktis, ką samdyti, turėdavai prašyti, kad apskritai kažkas kažką padarytų. Renginių padaugėjo – žmonių sumažėjo, ypač garso ir šviesų srityje“, – pandemijos pasekmes vardija pašnekovas.

   

  Kita problema – didžiulė renginių pasiūla, į kurią lankytojus pritraukti darosi vis sunkiau. „Koncertai vyksta kiekvieną savaitę, jų rengėjai irgi tarpusavyje konkuruoja. Lietuva yra tokia šalis, į kurią mielai užsuka keliaujantys menininkai, tad pasirinkimas – didžiulis, ir net mieste pritraukti žmonių darosi sudėtinga.
• Esame pertekę, visi visko matę, todėl nustebinti gali nebent tokios superžvaigždės kaip „Rammstein“. Bet tai neįperkami dalykai, o ir kainos po pandemijos pasidarė kosminės“, – teigia U. Liogė.
• Pasak „Mėnesio Juodaragio“ organizatoriaus, festivalio formatai privalo keistis, nes jų nykimo grėsmė – reali. Prie to gerokai prisidėjo ir kitų rengėjų minėtas žmonių noras gyventi patogiai.

10 more annotations...

• Projects refer to anything short-term you're working on at the moment (like finishing a report or buying a new couch), while Areas are more broad, long-term pursuits you need to work on over time (like your overall health or your career progress). Resources are any pieces of information that might be useful in the future, and the Archive is for inactive files from the other three categories.
• You can implement this system in your computer's files or a cloud-based service like Google Docs or Dropbox. Each of the four categories should be a top-level folder. Anything related to a current project goes in projects, anything related to your broader responsibilities is in areas, anything that might be useful to one of those in the future goes in resources, and anything you've completed or stopped working on gets moved into archives.
• From there, make sub-folders within the original four. Under projects, for instance, you might have a folder for the report you're working on, but also your quest to learn some French before your trip to Paris, your current home renovation project, or the deal you're finalizing at your job. Areas can be your general job functions, your health, or your finances—those things you're always toiling away on and adding to. Under resources, you can save anything that might be useful to those projects or even just related to your interests, like productivity guides or templates or information on a hobby that sounds interesting but you don't have time for right now.

1 more annotation...